Kodėl amerikiečiai taip jaudinasi dėl sveikatos priežiūros reformos? Tokie pareiškimai kaip „nelieskite mano Medicare” arba „kiekvienas turi turėti galimybę naudotis modernia sveikatos priežiūra, nepaisant kainos”, mano nuomone, yra neinformuoti ir jautrūs atsakymai, kurie rodo, kad prastai suprantama mūsų sveikatos priežiūros sistemos istorija, dabartiniai ir būsimi ištekliai ir finansavimo problemos, su kuriomis Amerika susidurs ateityje. Nors visi stebimės, kaip sveikatos priežiūros sistema pasiekė tai, ką kai kurie vadina krizės etapu. Pabandykime šiek tiek atsikratyti emocijų ir trumpai panagrinėkime, kaip atsirado sveikatos apsauga šioje šalyje ir kaip tai suformavo mūsų mąstymą ir kultūrą apie sveikatos apsaugą. Tuo remdamiesi apžvelkime B. Obamos administracijos sveikatos priežiūros reformos pasiūlymų privalumus ir trūkumus ir pažvelkime į respublikonų pateiktas koncepcijas?
Galimybė naudotis moderniausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis yra tai, dėl ko visi sutinkame, kad tai būtų geras dalykas šiai šaliai. Susirgti sunkia liga yra vienas iš didžiausių gyvenimo iššūkių, o susidurti su ja neturint lėšų už ją sumokėti yra tiesiog bauginantis dalykas. Tačiau, kaip pamatysime, sužinoję faktus, suprasime, kad pasiekti šį tikslą nebus lengva be mūsų asmeninio indėlio.
Tai temos, kurias paliesiu bandydamas suprasti, kas vyksta su Amerikos sveikatos apsauga ir kokių veiksmų galime imtis asmeniškai, kad padėtis pagerėtų.
Naujausia Amerikos sveikatos priežiūros istorija – kas lėmė tokias dideles išlaidas?
Pagrindiniai B. Obamos sveikatos priežiūros plano elementai
Respublikonų požiūris į sveikatos priežiūrą – laisvosios rinkos konkurencija
Visuotinė prieiga prie moderniausios sveikatos priežiūros – vertas dėmesio, bet nelengvai pasiekiamas tikslas
Ką galime padaryti?
Pirmiausia pažvelkime į Amerikos sveikatos apsaugą iš istorinės perspektyvos. Tai neturi būti išsamus šios istorijos apžvalga, tačiau ji padės mums suprasti, kaip vystėsi sveikatos priežiūros sistema ir mūsų lūkesčiai, susiję su ja. Kas lėmė vis didesnes ir didesnes išlaidas?
Pirmiausia atsigręžkime į Amerikos pilietinį karą. Šiame kare pasenusi taktika ir žudynės, kurias sukėlė modernūs to meto ginklai, kartu lėmė siaubingus rezultatus. Mažai kam žinoma, kad didžioji dalis mirčių abiejose to karo pusėse kilo ne dėl mūšio, o dėl to, kas įvyko po to, kai buvo padaryta žaizda mūšio lauke. Pirmiausia sužeistųjų evakuacija vyko sraigės greičiu, todėl labai vėluota gydyti sužeistuosius. Antra, daugelį žaizdų teko tvarkyti, atlikti susijusias operacijas ir (arba) amputuoti pažeistas galūnes, o tai dažnai sukeldavo masinę infekciją. Taigi galėjote išgyventi mūšio žaizdą tik tam, kad mirtumėte nuo medikų, kurie, nors ir turėdami gerų ketinimų, dažnai atlikdavo gana mirtinas intervencijas, rankos. Didelį mirčių skaičių taip pat galima priskirti kasdienėms ligoms ir susirgimams tais laikais, kai nebuvo antibiotikų. Iš viso nuo visų priežasčių mirė apie 600 000 žmonių, t. y. daugiau kaip 2 % visų to meto JAV gyventojų!
Peršokime į XX a. pirmąją pusę, kad būtų galima pažvelgti iš kitos perspektyvos ir susipažinti su šiuolaikiniais laikais. Po pilietinio karo Amerikos medicina nuolat tobulėjo tiek tam tikrų ligų supratimo ir gydymo, tiek naujų chirurgijos metodų, tiek gydytojų švietimo ir mokymo srityse. Tačiau dažniausiai gydytojai savo pacientams galėjo pasiūlyti tik „palaukti ir pamatyti”. Medicina galėjo susidoroti su kaulų lūžiais ir vis dažniau bandyti atlikti rizikingas operacijas (dabar jos dažniausiai atliekamos sterilioje chirurginėje aplinkoje), tačiau vaistų, kuriais būtų galima gydyti sunkias ligas, dar nebuvo. Dauguma mirčių vis dar buvo dėl nepagydomų ligų, tokių kaip tuberkuliozė, plaučių uždegimas, skarlatina ir tymai, ir (arba) su jomis susijusių komplikacijų. Gydytojai vis daugiau žinojo apie širdies ir kraujagyslių ligas bei vėžį, tačiau beveik neturėjo kuo gydyti šias ligas.
Ši labai paprasta Amerikos medicinos istorijos apžvalga padeda suprasti, kad dar visai neseniai (apie 1950-uosius metus) neturėjome beveik jokių technologijų, kuriomis galėtume gydyti sunkius ar net nedidelius negalavimus. Štai esminis dalykas, kurį turime suprasti: „nėra kuo gydyti, vadinasi, apsilankymai pas gydytoją, jei apskritai buvo, tai tik skubios pagalbos atvejais, todėl tokiu atveju išlaidos sumažėja. Paprasčiausias faktas yra tas, kad gydytojai neturėjo ką pasiūlyti, todėl praktiškai neturėjo kuo paskatinti sveikatos priežiūros išlaidų. Antrasis išlaidas mažinantis veiksnys buvo tas, kad už suteiktas gydymo paslaugas buvo mokama iš savo kišenės, t. y. iš asmeninių lėšų. Nebuvo tokio dalyko kaip sveikatos draudimas ir, žinoma, ne sveikatos draudimas, už kurį mokėtų darbdavys. Išskyrus labai nepasiturinčius žmones, kuriems pasisekdavo patekti į labdaros ligoninę, už sveikatos priežiūros išlaidas buvo atsakingas pats asmuo.